Jame senais laikais gyventa totorių. Atrodo, kad vienas iš jų - Baranovskis - dvare karaliaus vardu šeimininkavo jau 1693 m. A. Polujanskis tvirtina, kad vėliau dvarą perpirko kiti totoriai. Savininkų eilės tvarka būtų tokia: Rojeckis, Butrimovičius ir Austutovičius. Žinoma, kad 1784 m. savininku buvo totorius Baranauskas.
Medinis rūmų pastatas nugriautas apie 2000 metus. Liko keletas prastos būklės pastatų: spirito varykla, pastatyta 1906 m., karvidė, arklidės pamatų ir sienų akmenys. Kiek nuošaliau, į šiaurę nuo šio komplekso stovi mūrinė pieninė. Išlikęs didelis, bet labai apleistas parkas, kuriame yra ir retesnių augalų, pvz. šilkmedžių. 1878 m. dvare ir kaime stovėjo 9 statiniai, kuriuose gyveno 29 vyrai ir 37 moterys. 1888 m. dvare gyveno 83 lietuviai ir 3 lenkai. 1901 m. dvare gyveno 14 vyrų ir 15 moterų; valdė 587 margus žemės, iš kurios 490 margų buvo dirbami. Kitais duomenimis 1901 m. dvare buvo 9 „kiemai” ir gyveno 51 žmogus.
Nuo 1910 m. šį ir kaimyninį dvarą valdė Zenonas Rekošas (Rakuža), o 1913 m. nusipirko Augustas Dobrovolskis. Abiejų dvarų (Patilčių ir Parausių) istorija glaudžiai susilieja. Priešpaskutiniuoju Patilčių dvaro savininku (dar 1938 m. duomenimis) buvo Aronas Eidelsas, o paskutiniuoju žydas E. Arčikas, sušaudytas vokiečių.
Pačioje Patilčių gyvenvietės pradžioje, važiuojant nuo Keturvalakių, dešinėje kelio pusėje ant kalnelio stovėjo Parausių palivarko pastatai. Parausių ir Patilčių dvarai stovėjo vienas nuo kito kilometro atstumu. Parausių kaimas minimas nuo 1612 m. Parausių palivarkas priklausė Patilčių dvarui. Palivarką 1738 m. valdė karaliaus atstovas Abraomas Bomsfordas. Tuomet prie palivarko gyveno keturi ūkininkai ir trys daržininkai, turėję po vieną arklį. 1784 m. dvaro savininku (neaišku, kiek savarankišku) minimasBžostovskis, kuris pastatė ir malūną.
Apie 1866 m. dvaras majorato teisėmis atiteko caro armijos generolui Fiodorui Bergui. 1878 m. dvare ir kaime stovėjo 8 statiniai; gyveno 40 vyrų ir 53 moterys. 1888 m. palivarke gyveno 28 žmonės (visi - lietuviai). 1901 m. dvare gyveno 12 vyrų ir 17 moterų; dvaras turėjo 518 margų žemės; iš jų - 450 dirbamos.
1903 m. dvaras (drauge su Parausių dvareliu) užėmė 1187 margų plotą; jį valdė Zenonas Rekošas, Nikolajaus sūnus. Tuo metu dvare arklidėse laikė 60 arklių ir tik 5 smulkius gyvulius. Apie 1910m. dvarą ir palivarką valdė tas pats dvarininkas Zenonas Rekošas. Daugelis Rekošų giminės žmonių palaidoti Virbalio kapinių koplyčioje.
Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą minimas naujas savininkas - Varšuvos lenkas Augustas Povilas Dobrovolskis. Kumečiai gyveno trijuose keturbučiuose „kašaruose”. 1924 m. dvaras su Parausių palivarku užėmė 633 ha. Per žemės reformą A. P. Dobrovolskiui paliko 80 ha žemės; jas ir likusius ūkinius centrus pardavęs, išvyko į Lenkiją.
Parausių palivarkas tapo valstybės nuosavybe; jam buvo palikta 40 ar 60 ha, kuriuose gyveno ir ūkininkavo šeši gyventojai. Toks ūkis ilgai negalėjo likti be šeimininko, todėl Parausiai buvo parduoti iš varžytinių. Ūkį įsigijo dviese, tačiau vėliau savininku liko savanoris Juozas Kazlauskas. Dvaras jam atiteko išsimokėjimui per 60 metų. Tačiau ūkininkaujant Kazlauskui ūkio padėtis pablogėjo. 1938 m. lapkričio 25 d. sudegė dvaro spirito varykla, jose buvusios mašinos - liko styroti tik mūrinės sienos. Pavyko išgelbėti ir spirito sandėlį. Okupavus sovietams Lietuvą, J.Kazlauskas po Antrojo pasaulinio karo buvo ištremtas.
Dar galima įžvelgti Parausių dvaro mūrinių dvaro rūmų akmeninius pamatus bei dalį akmeninio tvarto. Jau neliko iš akmenų sulipdytų kluono, klėties ir arklidžių. Kelio Patilčiai - Degučiai vakarinėje pusėje yra totorių kapinių, pasislėpusių krūmynų „džiunglėse”, liekanos; čia tikriausiai palaidoti pirmieji šių dvarų valdytojai.
Dvaras iš priekio
Likę pastatai:
Mūrinė pieninė
Spirito varykla
Karvidė
Arklidės griuvėsiai
Veršidės
Sandėlys
Parko tvenkinys
Vieta, kurioje stovėjęs dvaras
Mokykla
(Šiuo metu bendruomenės namai)
Parko keliukas į dvarą
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą